drūčgalys

drūčgalỹs sm. (3^a) Š, drū́čgalis (1) žr. drūtgalys: Didelė pušis: drū́čgalį trise led atkėlėm Grl. Jis skaldė atšlaime drū́čgalius Ds. Pjaukim iš drū́čgalio Ds. Drevė nuo drūčgalio buvo sueižėjusi Vaižg. Atnešk drūčgalė̃lių Ppl. Liko vienas drū́čgalis Ktk. | Visas [žmogus] išlindo, o per drū́čgalį nė šiukšt Grl. Matos, kur varpos ir kur drūčgalỹs Km. Lysvėn įkiša drūčgaliu šluotą, kad kurmiai neknistų LTR(Ant).